„Jeigu kilnus jausmas nesieja žmogaus su gimtosiomis vietomis, reikia keliauti“
Fransua Renė Šatobrianas
Buivydžių gimnazijos mokytojams išvyka į Trakus buvo ne tik puiki proga pailsėti nuo kasdieninių darbų, bet ir susipažinti su svetimomis kultūromis. Tikrai nereikėjo vykti už tūkstančių kilometrų, nes tai padaryti galėjome Lietuvoje. Nepaisant to, kad lauke buvo nepanašu į žiemą, nebuvo visur boluojančio sniego, tačiau gruodžio 29 diena nepašykštėjo nei švelnaus, žandus gnaibančio šaltuko, nei pro debesis išlindusios saulutės.
Trakai žiemą primena Palangą – pustuštis miestelis, su vos vienu kitu atvykusiu į kavines pavalgyti ar pasivaikščioti turistu. Mus pasitikusi Kalėdinė žaliaskarė buvo nepaprasta, išskirtinė – ji tviskėjo improvizuotoje valtyje su irklais. Apie pačius Trakus daug pasakoti neverta, nes vietų, kurias galima pamatyti yra apstu.
Pirmiausia aplankėme Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčią. Bažnyčios vidus prabangus ir iškilmingas. Drožinėtose gėlėse skendinti sakykla – nuostabiai meniška. Didžiausias šios bažnyčios papuošalas yra didžiajame altoriuje. Tai senovinis, stebuklais garsus Dievo Motinos Lietuvos Globėjos Švč. Mergelės paveikslas, tapytas bizantišku stiliumi varinėje skardoje.
Vytauto ir Karaimų gatvių susikirtime stovi Šv. Jono Nepomuko koplytstulpis. Šioje vietoje anksčiau yra buvusi turgaus aikštė. Naujieji Trakai tapo ir karaimų tėvyne. Juos XIV a. pabaigoje Vytautas Didysis iš Krymo atkėlė ir apgyvendino miesto dalyje, esančioje tarp Pusiasalio ir Salos pilių. Karaimų tauta – tai bene vertingiausias Trakų paveldas. Pasigėrėjome karaimų mediniais namais, kurie turi bendrą bruožą – trys į gatvę nukreipti langai. Anot legendų, statydamas namą karaimas vieną langą paskirdavo sau, antrą – Vytautui, trečią – Dievui. Džiaugėmės priimti S. Šapšalo karaimų tautos muziejuje, kur mums papasakojo, jog šio muziejaus įkūrimo iniciatorius – pasaulinio garso orientalistas S. Šapšalas, kurio rinkiniai sudarė pirmosios karaimų etnografinės ekspozicijos muziejuje pagrindą. Pamatėme kaip atrodo karaimų maldos namai – kenesa, mokykla – medresė.
Visai šalia yra Trakų pusiasalio pilis. Ši tvirtovė buvo bendro Trakų miesto ir valstybės sostinės Vilniaus gynybinio komplekso dalis, kryžiuočių puolama ir griaunama. Pusiasalio pilis nuolat rekonstruojama. Tikrai buvo verta pasivaikščioti po archajiškai atrodantį kiemą bei užsukti į baltuojantį buvusio dominikonų vienuolyno pastatą, kurio viduje veikia sakralinio meno ekspozicija, susipažinti su pavaizduotais šventaisiais: Dominyku, Jonu Nepomuku, Mykolu Arkangelu, Kazimieru, Pranciškumi, bažnytinėmis regalijomis.
Trakuose mūsų laukė ir „Šokolado namuose“, kur visą laiką kvepia šokoladu. Užburiantis kvapas, nes čia gimsta šokoladinės svajonės ir tai vieta, kurioje kiekvieną dieną gimsta tūkstančiai saldainių, skaniųjų ledų, tortų. Šokolado Meistras trumpai ir šmaikščiai papasakoja šokolado ir manufaktūros istoriją. Mes bandome patys gaminti saldainius, užsidėję vienkartines prijuostes ir kepuraites. Smagu. Kol lietas šokoladas kristalizuojasi, apžiūrimi pagaminti „rankiniai“ saldainiai ir išrenkami kūrybiškiausi. Kai tik šokoladas sustingsta ir ant marmuro gražiai sugula šviežiausia saldainių „karta“, galima degustuoti arba supakavus parvežti lauktuvių namiškiams. Už darbą buvome apdovanoti sertifikatais, kad esame ne tik geriausi šokolado gamintojai, bet ir valgytojai.
Maloni išvyka Trakuose baigiasi „Senojoje Kibininėje“, kur mūsų laukia garuojantys sultiniai ir kibinai.
Už turiningo poilsio organizavimą ir gerą nuotaiką dėkojame gimnazijos direktorei Halinai Ravdo, pavaduotojai ugdymui Zenobijai Mikelevič ir raštinės vedėjai Reginai Jasiukevič.
Mokytoja Julija Bazevičienė
